KLAIPĖDOS KRAŠTO BAŽNYČIOS

XVI amžiuje Klaipėdos krašte iki tol vyravusią katalikybę pakeitė protestantizmas. O Prūsijoje įsigalėjusi Reformacija padarė įtaką ne tik visam krašto gyvenimui, bet ir šalia buvusiai Lietuvai. Dažnai neprisiminama, kad Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, buvo evangelikas liuteronas, o Kristijonas Donelaitis – liuteronų kunigas. Remiantis Reformacijos idėja, kad Šventasis Raštas turi būti pasiekiamas gimtąja kalba, pamaldos Prūsų Lietuvoje laikytos ir lietuviškai, skatintas raštingumas. Dauguma priklausė evangelikų liuteronų bažnyčiai, bet Klaipėdos krašte buvo ir kitų atšakų tikinčiųjų – reformatų ir anglikonų, baptistų.


Parengtoje virtualioje parodoje „Klaipėdos krašto bažnyčios“ apžvelgiama daugiau nei 40 įvairių konfesijų maldos namų. Dalis šių bažnyčių išnykusios, sugriautos karo metais ar sunaikintos pokariu. Parodoje naudoti vaizdai iš AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvo, saugomo Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje.

Ženklas, žymintis užpustytos Kuncų bažnyčios vietą

Pora šimtmečių nuo Klaipėdos įkūrimo visoms apskrities žemėms pakako vienos Šv. Mikalojaus bažnyčios pačioje Klaipėdoje. Jos parapijai priklausė ne tik šiaurinė krašto dalis, tačiau ir Palanga. Manoma, kad pietinei krašto daliai buvo skirta koplyčia su vienu dvasininku Priekulėje. Be abejo, iki Reformacijos visos Klaipėdos bažnyčios buvo katalikiškos. Teigiama, jog iki XVI a. pr. mieste veikusios trys bažnyčios – vokiečių miestiečių, lietuvių ir koplyčia-bažnyčia, skirta pilies įgulai. Pastaroji po Reformacijos atsiradimo prijungta prie miesto bažnyčios. Taip pat galima rasti žinių apie Marijos bažnyčią, kuri buvusi pilies teritorijoje ir skirta jos gyventojams. Pačiame mieste labai trumpai veikė Vitės parapija, kuri oficialiai įteisinta 1854 m. rugsėjo 23 d. Ši bendruomenė turėjo savo bažnytines knygas ir antspaudą, apėmė Vitę, Bomelsvitę ir miesto iždo kaimą Zandverą. Sujungus Valdiškąją Vitę su miestu, ji kartu su savo parapija priskirta Šv. Jono bažnyčiai, o Bomelsvitė – Laukininkų bažnyčiai. Nuo 1858 m. priklausymą Klaipėdos miesto ar Klaipėdos kaimiškajai parapijai pradėjo lemti nebe kalba, o gyvenamoji vieta – gyvenusieji priemiesčiuose ar kaimo vietovėse priklausė Laukininkų bažnyčiai.

Nuo 1893 m. Klaipėdoje, vėliau Šilutėje, Rusnėje, rečiau Verdainėje vykdavo vaikams skirtos pamaldos. Tiek mieste, tiek visame krašte veikė įvairios sąjungos (Evangelikų darbininkų, Katalikų darbininkų, Evangelikių merginų), kurios rūpinosi miesto socialiniais reikalais – beturčiais, našlaičiais ar nusenusiais žmonėmis. Taip pat mieste atsirasdavo ir laisvamanių – asmenų, kritiškai ar neigiamai vertinusių religiją. O iš Klaipėdos baptistų tikėjimas išplito į Priekulę, Šilutę, Vilkyčius ir net Liepoją. Kuršių nerijoje įsikūrusių Nidos, Naglių ir Karvaičių kaimų gyventojų dvasininkas 16–17 a. buvo Kuncų kunigas, o pamaldos vykdavo dar Reformacijos pradžioje pastatytoje koplyčioje, kurią laikui einant užpustė smėlis. Nuo 1709 m. Klaipėdos lietuvių bažnyčios diakonas (antrasis dvasininkas) tuo pačiu kuravo Neriją ir kas trečią sekmadienį pamokslaudavo Nagliuose ir Karvaičiuose. Dėl susisiekimo problemų dažnai šis laikas išsitęsdavo dvigubai.

Liuteronų bažnyčios dažniausiai orientuotos viena kryptimi – iš vakarų į rytus. Bokštas, kuris protestantiškoms bažnyčioms dažnai statomas tik vienas, statytas vakarinėje pusėje, neretai per jį darytas įėjimas į maldos namus, o altorius įrengiamas rytų pusėje. Kartais, pritrūkus lėšų, bokštai būdavo pristatomi vėliau ar prie mūrinės bažnyčios pastatomas medinis bokštas. XIX a. vid.–XX a. pr. vyravo tendencija maldos namus bažnytkaimiuose statyti prie kelio, tokiose gyvenvietėse jie būdavo vienintelis sakralinis pastatas. Viena iš dažnų maldos namų atsiradimo naujoje vietoje priežasčių – dėl Klaipėdos krašto orų rudenį ar pavasarį sunkiai išvažiuojami keliai. Bažnyčių statybas rėmė ir valstybės valdovai, tam skirdami nemažas sumas, dovanodami varpus ar interjero puošmenas. Kai kurios Klaipėdos krašto bažnyčios vadinamos „jubiliejinėmis“. 1901 m. Prūsijos karalystės įkūrimo dviejų šimtų metų sukakties proga parapijos ragintos statyti tipiškos vokiškos architektūros bažnyčias.

Jų statyba buvo dosniau finansuojama valdžios. Iš to ir kilo jų pavadinimas – jubiliejinės. Tokių bažnyčių statybas stebėdavo speciali komisija, kuri ne tik prižiūrėjo lėšų panaudojimą, bet ir statinio architektūrinius reikalavimus. Tokios buvo Natkiškių, Paleičių ir Pašyšių bažnyčios. Deja, nė viena neišliko.

Beveik visada prie bažnyčių steigtos mokyklos, kartais ir našlaičių prieglaudos. O XVII–XVIII a. krašto kunigams buvo leidžiama prekiauti alkoholiu, auginti apynius ir tabaką, laikyti smukles. Pastarosios būdavo ne tik pasilinksminimų vietos, bet jose vykdavo ir susirinkimai, būdavo sakomi pamokslai.

Nors kraštas buvo protestantiškas, tačiau jame gyveno ir šiek tiek katalikų. 1702 m. karalius Friedrichas I leido pranciškonų vienuoliams iš tuo metu Abiejų Tautų Respublikai priklausiusios Kretingos Klaipėdos valsčiuje lankyti ir suteikti paskutinį patepimą sergantiems katalikams. Klaipėdos krašte iki 1945 m. katalikų bažnyčios ar koplyčios pastatytos aštuoniose gyvenvietėse.

Kraštą nusiaubęs II pasaulinis karas ir po jo fatališkai pasikeitęs gyvenimas nepagailėjo ir didžiosios dalies maldos namų. Jų aukštai iškilę, iš toli matomi bokštai tapo puikiu taikiniu artilerijai. Bažnyčių pastatai ir langai kentėjo nuo sprogimų ir skeveldrų, o jų vidus – nuo priešo kariuomenės. Maldos namai būdavo plėšiami, niokojami. Neaiškus daugumos jų interjero detalių, sakralinių indų likimas. Nukentėję pastatai ir toliau niokoti pokariu, juose buvo įrengiami sandėliai, fabrikai, malūnai, sporto ar kino salės. Sovietmečiu dėl tuometės politikos nugriauta ir dalis išlikusių pastatų. Iš 33 Klaipėdos krašto protestantiškų maldos namų iki šių dienų išliko 18, beveik visuose laikomos pamaldos. Pačioje Klaipėdoje neliko nė vienos protestantų bažnyčios, išskyrus Baptistų koplyčią.

Pirmoji virtuali paroda, parengta iš AdM archyve sukauptos medžiagos, skirta Klaipėdos krašto bažnyčioms. Kai kurios jų priklausė Tilžės ar Ragainės bažnytinėms apskritims. Laikui einant, kai kurių parapijų priklausomybė kito. Parodoje remiamasi 1900 m. administraciniu bažnytiniu suskirstymu. Kadangi kraštas didžiąja dalimi buvo liuteroniškas, parodoje didžiausias dėmesys skiriamas evangelikų maldos namams, tačiau apžvelgiami ir kiti – katalikų, baptistų, apaštalų.


Literatūros šaltiniai: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. – V., 2006 A. Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia. – Klaipėda, 1997 R. V. Lingys. Prostestantizmo paveldas Lietuvoje. – Vilnius, 2013 Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1–4 W. Hubatsch. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. II – Bilder ostpreussischer Kirchen. – Göttingen, 1968

Parodą rengė: Viktorija Karalienė;

Kraštotyros ir skaitmeninimo skyrius

Vertė: Rasa Miuller

Web sprendimas: Marius Apulskis