Parapija įkurta 1854 m. – Dar 1735 m. buvo minčių statyti čia filijinius maldos namus. Taip pat teigiama, kad čia bažnyčią statyti įsakė ir Friedrichas Wilhelmas I. Nuo 1784 m. dalis pamaldžių gyventojų savo lėšomis buvo įsirengę salę tuometėje mokykloje, o pamaldas laikė mokytojas. Visgi turėjo praeiti daugiau nei šimtmetis, kol buvo įkurta parapija ir per maždaug metus pastatyta bažnyčia. Ji pradėta statyti 1861 m. vasaros viduryje, o pašventinta 1862 m. rugsėjo 18 d. Parapijai priklausė 24 kaimai. Iš lauko akmenų ir plytų sumūryta bažnyčia turėjo nedidelį bokštelį, kuriame kabėjo du varpai, joje įrengti 12 registrų vargonai, sakraliniai indai atkeliavo iš Nidos bendruomenės. Maldos namai apgadinti per karą.
Parapija įkurta XVIII a., po Septynerių metų karo – Iki pastatant bažnyčią, Juodkrantės gyventojai meldėsi Karvaičių maldos namuose. Vėliau, Karvaičius užpusčius smėliui, o Juodkrantės gyventojų skaičiui išaugus, 1794 ar 1795 m. vasarą pašventinama pastatyta nedidelė, kukli medinė bažnytėlė nendriniu stogu. Šią bažnyčią aprašė keliautojas Otto Glagau, kuriam iš pirmo žvilgsnio ji priminė daržinę. Bažnyčioje lankydavosi ir šalia buvusių kaimelių gyventojai. 1812 m. Juodkrantės bažnyčioje ir kunigo name buvo įsikūrę rusų kareiviai, kurie, kaip teigia J. Sembritzkis, tuometes bažnyčios knygas sunaudojo patrankų kamščiams. XIX a. II pusėje Juodkrantę nusiaubus gaisrui, sudegė ir bažnyčia. Tuo metu Juodkrantė jau laikyta mažu kurortu, čia vyko intensyvi gintaro kasyba, todėl lėšų naujų maldos namų statybai rasti nebuvo sunku. 1885 m. rugpjūčio 2 d. pašventinama nauja mūrinė Juodkrantės bažnyčia, pastatyta pagal architekto Augusto Štiulerio (August Stüler) projektą. Karalienė Augustė Viktorija jai dovanojo krucifiksą ir dvi žvakides, o vargonus – vienas gintaro kasyklų savininkų žydas Moricas Beckeris (Moritz Becker). Bokšte kabėjo vienas varpas. Labiau nukentėjo pokariu. Šiuo metu bažnyčioje laikomos ir evangelikų liuteronų, ir Romos katalikų pamaldos.
Neišliko – Parapija įkurta 1904 m. gegužės 15 d. – išaugus Klaipėdos Laukininkų bažnyčios parapijos narių skaičiui, nuspręsta iš pietvakarinės jos dalies sudaryti naują parapiją. Tuo labiau kad šioje vietoje gyvenusiems tikintiesiems iki bažnyčios buvo nemažas kelio galas. 1909 m. spalio 14 d. pašventinama masyvi bažnyčia. Jos baltas bokštas padėdavo orientuotis Kuršių marių žvejams, atkreipdavo ir keliaujančių traukiniu dėmesį. Vienas šios bažnyčios kunigų Martynas Benjaminas Laužemis net 22 metus praleido įvairiose misijose, gyveno Indijoje, JAV, Kanadoje. Nukentėjo karo metu, pokariu šalia įsikūrus tankų daliniui, bokštas tarnavo kaip taikinys, vėliau bažnyčia nugriauta.
Neišliko – Parapija įkurta 1904 m. gegužės 15 d. – 1904 m. Karklė gavo savarankiškos parapijos statusą. Iki tol čia buvo tik pamokslininkas, o gyventojai priklausė Kretingalės parapijai arba lankydavosi Klaipėdos Laukininkų bažnyčioje. Tada pradėta rūpintis ir bažnyčios statyba. Tolėliau nuo jūros, prie kelių į Dargužius ir Nemirsetą sankryžos pradėta statyti bažnyčia. Maldos namai pastatyti per metus ir pašventinti 1911 m. birželio 8 d. Karo metu apgriauta, nuardyta sovietmečiu.
Neišliko – Parapija įkurta XVIII a. I pusėje – pirmą kartą ši gyvenvietė paminėta 1509 m. Neilgai trukus vietos gyventojams pastatyta mokykla, kurioje įrengtos ir patalpos susirinkimams. Pamaldas laikydavo retkarčiais atvykdavęs Kuncų ar Klaipėdos kunigas. XVIII a. viduryje pradėta čia siųsti kunigus nuolatiniam darbui. Deja, pastatas, kuriame buvo ir mokykla ir vykdavo pamaldos, po keleto metų sudegė, o 1753 m. buvo atstatytas. Po kurio laiko, maždaug XVIII a. pabaigoje gyvenvietė ir jos bažnyčia buvo užpustytos smėlio. Mokykla buvo perkelta į Nidą, o maldos namus suplanuota statyti Juodkrantėje.
Parapija įkurta XVII a. vid. – Dar 1638 m. pradėtas bažnyčios statybų planavimas, bet po keliolikos metų pradėta statyti tik medinė koplyčia. Tačiau 1699 m. minimi koplyčios bokštas ir varpai visgi rodytų, jog koplyčia turėjusi būti nemaža. 1654 m. greičiausiai Klaipėdos lietuvių kunigo sūnus Johannas Lehmannas tapo pirmuoju parapijos kunigu. Ši prieš beveik šimtmetį statyta medinė koplyčia 1741 m. nugriauta ir toje vietoje iš lauko akmenų bei plytų pradėta statyti jau bažnyčia. Ji nukentėjo per Septynerių metų karą, kuriam laikui buvo dingęs vienas jos varpų. 1792 m. suremontuotas bokštas – tam lėšų skyrė Klaipėdos pirkliai. 1875 m. medinis bokštas, vis kentėdavęs nuo pajūrio vėjų, pakeistas mūriniu. Bendruomenė rūpinosi ir bažnyčios vidumi, o 1895 m. už tris tūkstančius markių buvo nupirkti vargonai. Karo metu nukentėjo nesmarkiai. Šiuo metu veikianti bažnyčia, čia meldžiasi ir liuteronai, ir Romos katalikai.
Parapija įkurta apie 1849 m. – Ilgą laiką Nidos gyventojai priklausė Karvaičių parapijai ir neturėjo savo nuolatinių maldos namų (nors kai kurie šaltiniai teigia, kad nuo XVI a. vidurio maždaug šimtmetį čia būta koplyčios). Karvaičius užpusčius smėliui, nidiškiai priklausė Juodkrantei, bet pamaldos laikytos ir pačioje Nidoje. Galiausiai, 1828 m. vyriausybė nupirko centre stovėjusį pastatą (jo statybai kažkada buvo panaudota užpustytos Kuncų bažnyčios mediena), kuriame įrengė pamaldų salę. Senos medienos pastatas laikui einant sunyko, vėliau maždaug dešimtmetį užtruko pasiruošimas naujų maldos namų statybai. Tik 1886 m. pradėta, o po dvejų metų užbaigta statyti Nidos bažnyčia. Ji pašventinta 1888 m. spalio 10 d. Bažnyčia pastatyta ant aukštokos kalvos greta kapinių, šiose kapinėse vėliau palaidotas ir bažnyčios statytojas kunigas Gustavas Echternachas. Bažnyčioje kabėjo E. Mollenhauerio paveikslas, žvakių sietynus dovanojo karalienė Augustė Viktorija, bokšte kabėjo du varpai. Bažnyčioje kartais vykdavo koncertai, buvo galima pasiklausyti bažnyčios choro. Karo metu nukentėjo, tačiau išliko.
Parapija įkurta 1891 m. – Bažnyčia pastatyta 1896 m., greta kelio Klaipėda–Jokūbavas. Šios bažnyčios išskirtinis bruožas – bokštas kairėje pusėje. Šiame bokšte kabėjo du varpai. Paskutinis šios bažnyčios kunigas vienu metu buvo misionieriumi Indijoje. Labiau nei per karą nukentėjo pokariu.
Plikiuose 1930–1932 m. pastatyta medinė Romos katalikų koplyčia.
Neišliko – Parapija įkurta apie 1587 m. – Iki pirmosios bažnyčios pastatymo 1628 m. Priekulėje greičiausiai buvusi koplyčia. Pirmasis Priekulės dvasininkas – Kasparas Radunius, miręs 1587 m. Deja, pirmoji bažnyčia karo su švedais metu buvo sugriauta. 1688 m. pradedamas statyti, o po devynerių metų, 1697 m. užbaigiamas naujasis bažnyčios pastatas. Greičiausiai su statybomis buvo uždelsta, nes ant stogo buvusiame vėjarodyje palikti skaičiai „1693“. Bokšto tuometė bažnyčia neturėjo. Septynerių metų karo metu, 1757 m. užėjus rusų kazokams, bažnyčia vėl nukentėjo, žuvo vienas jos kunigų, tačiau sugriauta šį kartą nebuvo. 1821 m. bažnyčioje įrengiami vargonai, kurie kainavo 3 tūkst. talerių. 1884 m. ilgą laiką neremontuota bažnyčia buvo uždaryta rekonstrukcijai. Jos metu, 1885 m. iš vakarinės bažnyčios pusės buvo pristatytas bokštas, kuriame kabėjo du varpai ir įrengtas valandas mušantis laikrodis. Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusi, bažnyčia galutinai nugriauta sovietmečiu.
Priekulėje XIX a. antroje pusėje iš Mėmelio išplito baptistų tikėjimas, buvo įkurta bendruomenė, 1915 m. pastatyta koplyčia, 1923 m. – šiek tiek didesni maldos namai.
1937 m. Priekulėje pastatyta katalikų bažnyčia.
1890 m. sudaryta pirminė dvasinė apylinkė, parapija įkurta 1903 m. kovo 31 d. – 1901 m. liepos 1 d. paskirtas pamokslininkas, kuris pamaldas laikydavo mokyklos patalpose. Įkūrus parapiją, imta galvoti ir apie bažnyčios statybą, nes iki Priekulės rudenį ar žiemą ne visiems pavykdavo nukakti. Kertinis bažnyčios akmuo padėtas 1907 m. liepos 15 d., pati bažnyčia pašventinta po beveik dvejų metų, 1909 m. vasario 22 d. Bažnyčios bokštas pastatytas dešinėje pastato pusėje. Porą vitražų bažnyčiai dovanojo karalienė Augustė Viktorija. Kurį laiką šioje bažnyčioje kunigavo 25 metus Bengalijoje praleidęs misionierius Kristupas Lokys, vėliau – škotų kilmės dvasininkas A. Ogilvie. II pasaulinio karo metu beveik nenukentėjo.
